Daugelis paklaustų: „Kam gi man reikalingas nematomas aksesuaras?“ — vos prieš tai užsipurkšdami kvepalų kelis kartus, nė nesuvokdami ironijos. Aš sakyčiau, kad kvapas yra vyšnia ant bet kokio įvaizdžio torto — nematomas, bet nepamirštamas. Per daugelį kartų, kai vėlavau į renginius (ne patys didžiausi mano pasiekimai), dažnai skolindavausi kvepalus iš sesers ar mamos — ir tik tada suprasdavau, kaip kiekvienas kvapas pakeisdavo mano savijautą ir išvaizdą. Vieni kvapai likdavo nepastebėti, kiti pelnydavo komplimentų — „Šis kvapas tau tinka“ — ar net smalsių klausimų apie tai, kuo kvepiu. Niekas jo nemato, bet visi jaučia. Būtent tai daro kvepalus pačia galingiausia ir universaliausia saviraiškos forma. Būti savimi nebūtina garsiai — net ir tyliais momentais geras kvapas pasako daugiau, nei reikia. Jis kalba pats už save.